„Delfinuko“ vaikai pasirengę mokyklai

 

Patirtimi dalijasi Vilniaus vaikų darželio-lopšelio „Delfinukas“ priešmokyklinės grupės „Drugeliai“ auklėtoja metodininkė Inesa Bartaškienė. I. Bartaškienės ir L. Sungailienės nuotraukose: „Drugelių“ grupės vaikai skaito, vaidina savo draugams; pasaką vaikams seka žurnalo „Vakaro žvaigždelė“ rengėjos.

 

 

 

 

Priešmokyklinėje grupėje dirbdama jau ne vienerius metus, visuomet ypatingą dėmesį
skyriau vaiko komunikacinės kompetencijos ugdymui. Kaip teigia mokytojai, tik turėdamas gerus bendravimo įgūdžius vaikas bus pasirengęs mokyklai. Esu tvirtai įsitikinusi, kad skaitymas – iš tiesų paprasčiausias ir pačiam vaikui priimtiniausias būdas vystyti sakytinius, rašytinius gebėjimus. Kasdien matydamas, girdėdamas skaitančią auklėtoją, vaikas nejučia pats pradeda domėtis rašmenimis (kartu čia veikia tinkamai suformuota aplinka, siūlomos veiklos grupėje). Norėdama išugdyti meilę knygai, potraukį skaitymui, nuolat rengiu įvairius projektus. Kartu su vaikais ne tik skaitome, bet ir kuriame knygutes, sekame pasakas, jas inscenizuojame. Skaitydama ar sekdama pasakas raginu vaikus įdėmiai klausytis, kad vėliau galėtų patys jas sekti, vaidinti pagal girdėtų pasakų siužetus. Lengviausiai įsimenamos – su dainuojamaisiais intarpais. Itin pamėgo vaikai sekti vieni kitiems pasakas prieš pietų miegą, sugulę lovytėse. Lietuvių liaudies pasaką „Trivainėlis“ su malonumu sekė beveik visi grupės vaikai, ir nė vienam nepabodo jos klausytis. Vėliau prašėme tėvelių paskaityti kokią nors pasirinktą pasakėlę savo atžalėlei namuose, kad galėtų ją pasekti grupės draugams. Taip skaityti vaikams įprato ir tie suaugusieji, kurie tai darydavo retai, o kai kurie ir visai neskaitydavo, manydami, kad jau pramokęs skaityti vaikas tai gali (turi) daryti pats.

 

 

Priešmokyklinukams labai patinka lankytis mažesniųjų vaikų grupėse ir jiems vaidinti,
pasitelkus lėles ar pirštukines lėlytes. Tam, kad vaikas galėtų įsijausti į vaidmenį, perimti pasakos veikėjo charakterį, pasaką turi girdėti ne vieną kartą. Todėl raginame tėvelius paskaityti tą pačią pasaką namuose.

 

 

Dirbdama su vaikais, pastebėjau, kad juos labai žavi istorijos, kuriose atsispindi išgyvenimai, artimi jų pačių patirčiai. Jas girdėdami, vaikai gali susitapatinti su veikėjais ar lyginti save su jais. Man buvo malonu stebėti, kaip susidomėję vaikai klausosi mano sukurtos pasakos (istorijos) apie bendraamžį berniuką Vilių, norėjusį išmokti plaukti („Vilius ir delfinukas“). Vėliau vaikai vartė auklėtojos parašytą ir Elizos mamytės iliustruotą knygą, o viena mergaitė nešėsi namo norėdama dar kartą jos pasiklausyti namuose su jaunesniąja sesute.

 

 

Nemažai grupės vaikų jau moka patys skaityti. Skatinu juos skaityti grupės draugams
balsu, o paskutinėmis gegužės dienomis vykstant „Mažojo Princo fondo” inicijuotai Skaitymo balsu savaitei, lankėmės jaunesniųjų grupėse, kur priešmokyklinukai skaitė pasakas mažiesiems draugams. Ta pačia proga pasikvietėme grupėje apsilankyti žurnalo ir radijos laidos vaikams „Vakaro žvaigždelė“ (transliuojama šeštadieniais 19.30-20.00 per Žinių radiją) rengėjas ir vedėjas Daivą Bauerienę ir Neringą Staniunaitytę. Jos vaikams muzikinę pasakėlę „Ką labiausiai myli“ . Po pasakos mažieji kalbėjosi su viešniomis apie meilę – ar ją galima išmatuoti?... Vaikų mintys sujaudino ir auklėtojas, ir viešnias. Visi vaikai prisipažino, kad visi šeimos nariai jiems brangūs ir geri. Na, o jų meilė artimiesiems tokia didelė, kaip Žemė, kaip kosmosas, kaip didžiulė planeta, neaprėpiama kaip dangus... Vaikučių pasisakymus radijo laidos rengėjos užrašė į diktofoną ir pažadėjo jas transliuoti per radijo laidelę. Tad šeštadienio vakarais vaikučiai kartu su tėveliais klausys laidelės vaikams „Vakaro žvaigždelė“.

 

 

Smagu stebėti būsimuosius pirmokėlius, kurie palieka darželį pasitikėdami savimi, savo gebėjimais, jaučiasi pasirengę svarbiam ir dideliam žingsniui į mokyklą, kurį žengti padeda paprasčiausia priemonė – skaitymas vaikams balsu.