Tereikia panor?ti

 

Asta, paaugl?s mama, jau yra atradusi skaitym? balsu - tilt? ? pokalb? ir malon? bendravim? su dukra. Atskleidžia j? ir Jums.

 

 

 

Laba diena,

Esu trij? vaik? mama ir nor??iau pasidalinti savo patirtimi apie skaitymo naud? paaugliams.

 

Auginu septyniolikos ir ketveri? met? s?nus bei trylikamet? dukr?. S?naus paauglyst? pra?jo ramiai, ta?iau dukros pateik? visa puokšt? problem?. Apie jas skaitau, lankausi seminaruose, pasikalbu su t?vais, auginan?iais paauglius. Augini savo vaik? ir pradedi jausti, kad šalia tav?s nebe ta miela mergait? su kasyt?mis, su paprastu?iais klausimais apie l?les ir sm?lio d?ž?. Supranti, kad vaikas auga ir t? pokyt? turi priimti labai nat?raliai. O tai nera lengva. Prad?jau jausti, kad mudvi tolstame, ji lyg ir užsidaro savyje, posakiai „tu manes nesupranti“ prad?jo dažn?ti. Prad?jau ieškoti b?d?, kaip galutinai jos neprarasti, b?ti artima.

 

Vakarais prieš mieg? skaitau knygeles savo keturme?iui s?nui. Kilo mintis prad?ti vakarais garsiai skaityti ir dukrai. Tuo labiau, kad ji, matydama mane su mažuoju, prašydavo pab?ti su ja. Gal ir ji jaut?, kad tr?ksta artumo, šilumos, o kaip tai pasakyti, nežinojo. S?moningai pasirinkau Vytauto V. Landsbergio knygel? „Berniukas ir žuv?dra“. Tai trumpi pasakojimai apie berniuko išgyvenimus išsiskyrus t?vams. Juose yra gili išmintis, kuri?, ko gero, gal??iau persakyti savo žodžiais, ta?iau garsiai perskaityta knygos išmintis skamba kitaip nei ta pati išmintis pasakyta mano – mamos – žodžiais. Nebelieka nuostatos, kad tai t?v? moralas, aš esu tik skaitytoja, tod?l knygos tekstas mintis priimami tiesiogiai. Ma?iau, kad dukrai vakariniai skaitymai prad?jo patikti, ji prašydavo skaityti dar ir dar. Aš jos klausdavau, kaip ji mananti, kod?l vienaip ar kitaip pasielg? berniukas, kod?l autorius taip mano. Atradau, kad ji puikiai supranta esm?, išgyvena kito jausmus. Man tai buvo malonus atradimas.

 

Knyga baig?si, ji v?l prašo skaityti. Suprantu, kad yra begal?s dienos darb? ir mano pareig?, d?l kuri? skaitau ne kiekvien? vakar?, ta?iau puikiai suprantu, kad tas laikas, skirtas mano ir dukros buvimui kartu, yra labai trumpas. Tas laikas praeis, ji užaugs, liks vidin? graužatis, kad gal?jau, bet ne visk? padariau vardan artimo ryšio su dukra. Ir tuomet jau tikrai bus v?lu kažk? keisti. Kod?l seneliai myli an?kus, o an?kai senelius? Seneliai savo an?kams duoda tai, ko jaunyst?je nedav? savo vaikams. Tod?l vardan mano dukros,vardan m?s? ger? santyki?, vardan jos saugios ateities, pastumiu ? šon? maisto ruošim?, valym?, tvarkym?, ir atrandu laiko mudviem. Tereikia panor?ti.

 

Su geriausiais link?jimais,

Asta