Tereikia panorėti

 

Asta, paauglės mama, jau yra atradusi skaitymą balsu - tiltą į pokalbį ir malonų bendravimą su dukra. Atskleidžia ją ir Jums.

 

 

 

Laba diena,

Esu trijų vaikų mama ir norėčiau pasidalinti savo patirtimi apie skaitymo naudą paaugliams.

 

Auginu septyniolikos ir ketverių metų sūnus bei trylikametę dukrą. Sūnaus paauglystė praėjo ramiai, tačiau dukros pateikė visa puokštę problemų. Apie jas skaitau, lankausi seminaruose, pasikalbu su tėvais, auginančiais paauglius. Augini savo vaiką ir pradedi jausti, kad šalia tavęs nebe ta miela mergaitė su kasytėmis, su paprastučiais klausimais apie lėles ir smėlio dėžę. Supranti, kad vaikas auga ir tą pokytį turi priimti labai natūraliai. O tai nera lengva. Pradėjau jausti, kad mudvi tolstame, ji lyg ir užsidaro savyje, posakiai „tu manes nesupranti“ pradėjo dažnėti. Pradėjau ieškoti būdų, kaip galutinai jos neprarasti, būti artima.

 

Vakarais prieš miegą skaitau knygeles savo keturmečiui sūnui. Kilo mintis pradėti vakarais garsiai skaityti ir dukrai. Tuo labiau, kad ji, matydama mane su mažuoju, prašydavo pabūti su ja. Gal ir ji jautė, kad trūksta artumo, šilumos, o kaip tai pasakyti, nežinojo. Sąmoningai pasirinkau Vytauto V. Landsbergio knygelę „Berniukas ir žuvėdra“. Tai trumpi pasakojimai apie berniuko išgyvenimus išsiskyrus tėvams. Juose yra gili išmintis, kurią, ko gero, galėčiau persakyti savo žodžiais, tačiau garsiai perskaityta knygos išmintis skamba kitaip nei ta pati išmintis pasakyta mano – mamos – žodžiais. Nebelieka nuostatos, kad tai tėvų moralas, aš esu tik skaitytoja, todėl knygos tekstas mintis priimami tiesiogiai. Mačiau, kad dukrai vakariniai skaitymai pradėjo patikti, ji prašydavo skaityti dar ir dar. Aš jos klausdavau, kaip ji mananti, kodėl vienaip ar kitaip pasielgė berniukas, kodėl autorius taip mano. Atradau, kad ji puikiai supranta esmę, išgyvena kito jausmus. Man tai buvo malonus atradimas.

 

Knyga baigėsi, ji vėl prašo skaityti. Suprantu, kad yra begalės dienos darbų ir mano pareigų, dėl kurių skaitau ne kiekvieną vakarą, tačiau puikiai suprantu, kad tas laikas, skirtas mano ir dukros buvimui kartu, yra labai trumpas. Tas laikas praeis, ji užaugs, liks vidinė graužatis, kad galėjau, bet ne viską padariau vardan artimo ryšio su dukra. Ir tuomet jau tikrai bus vėlu kažką keisti. Kodėl seneliai myli anūkus, o anūkai senelius? Seneliai savo anūkams duoda tai, ko jaunystėje nedavė savo vaikams. Todėl vardan mano dukros,vardan mūsų gerų santykių, vardan jos saugios ateities, pastumiu į šoną maisto ruošimą, valymą, tvarkymą, ir atrandu laiko mudviem. Tereikia panorėti.

 

Su geriausiais linkėjimais,

Asta