Šio straipsnelio pavadinimas turb?t skamba kaip oksimoronas (t. y. objekto apib?dinimas jo ?prastinei sampratai prieštaraujan?iais požymiais). Juk tradiciškai manome, kad vaik? literat?ra turi b?ti aiški, lengvai suvokiama visiems.

 

Visažiniame internete ?raš? žodžius Mažasis princas iškart lietuviškai perskaitysime, kad tai Antoine’o de Saint-Exupéry k?rinys, ir nors tai pasaka, bet skirta suaugusiesiems. Teiginys be joki? išlyg?. T? pa?i? mint? yra kartoj?s ne vienas „didžiosios“ (ne vaik?) literat?ros tyr?jas: ši Exupéry knyga per daug išmintinga, kad b?t? suvokta vaik?. Bet kiek daug skaitytoj? Maž?j? princ? prisimena kaip mylim? savo vaikyst?s knyg?! Argi nesame patyr?, kaip d?mesingai visai maži vaikai klausosi šios pasakos? Ir vis iš naujo.

 

Priešiškumas tokiai poetiškai, alegorinei literat?rai kartais atsiranda „logiškuoju“ gyvenimo tarpsniu – paauglyst?je. Bet štai devintokams skirtame vadov?lyje (nors gal devintokai nebe visai paaugliai...) pateik?s elitin?s literat?ros samprat? tur?jau prog? steb?tis, kad toli gražu ne vieno šird? paliet? ir Richardo Bacho Džonatanas Livingstonas Žuv?dra, ir Sylvios Waugh Žmogonai. Tad neskub?kime sakyti: vaikai ar paaugliai šito nesupras.

 

Vaik? yra visoki?. Pam?styti apie sud?tingesn?, subtilesn? men? vaikams paskatino netrukus pasirodysianti Stasio Eidrigevi?iaus ir François Davido knyga Berniukas ir jo mylinti širdis (? lietuvi? kalb? vert? Ramut? Sku?ait?). Iš šios tulp?s daugelis turb?t atpaž?stame Eidrigevi?iaus braiž?, vaikyst?s knyg? iliustracijas. Anuomet, aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, jos mus stebino, glumino. Kiek kart? skamb?jo apibendrinimai: ?domu, m?slinga, paslaptinga, bet... ne vaikams! O visai neseniai dailininkas raš? apie Lietuvoje sutikt? moter?, kuri smulkiai iš atminties nupasakojo jo paveikslus, „pieštus prieš 30 met? V. Žilinskait?s pasakoms“ (Literat?ra ir menas, 2015, rugs?jo 4).

 

Pasirodysian?ioje knygoje garsusis dailininkas toks pat ir kitoks. Matome plakato meninink?. Kiekviename knygos atvarte – koks nors siurrealistiškas veidas. Knyga kaip veid? galerija. Iliustracij? sužav?tas pranc?z? rašytojas F. Davidas suk?r? tekst?, kuriame pl?toja mint?, kad ?siži?r?j? ? kit? – ? daikt?, ? gyv?n?, ? g?l?, – tarsi tampame tuo kitu. Angl? kritikai konstatavo: tai knyga apie tapatyb?. Apie asmenyb?s daugiaveidiškum?. Sud?tinga tema vaikams, tiesa? M?slingi piešiniai. Ver?iantys ?siži?r?ti. Skaidrus, paprastas tekstas tarsi ?veiksmina iš principo statišk? piešin?, išjudina to, kuris ži?ri ir klauso, mint?.

 

„Kai Tristanas pamilo, to nusl?pti jis niekaip negal?jo – savo mylim?j? tiesiog rijo akimis. Galiausiai jai visa tai ?griso: „Tu myli per daug myli! Aš nebegaliu!“ – tar? jinai. „Argi galima myl?ti per daug?“ – svarst? Tristanas.“

 

Vaikai šito nesupras?! Bet gal ims svarstyti?.. Tikrasis menas visada turi paslapt?. Vaikams meniška knyga – ir tekstas, ir iliustracijos – lengviau prabyla, kai šalia b?na artimas suaug?lis. Tad nereik?t? skub?ti atriboti vaik? nuo sud?tingesni? knyg?. Tai gali tapti lengvai plintan?ios masin?s kult?ros ir literat?ros atsvara, priešnuodžiu.

 

Šiandien išgirdau tok? pasakojim?: skubantys, lekiantys vartotoj? visuomen?s atstovai kav? geria iš popierini? puodeli?, o paskui teršia jais gamt?. Daugelis net nežino, kad keraminiuose puodeliuose kava daug skanesn?.

 

K?stutis Urba, Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)