Paveikslėlių teatras „Kamišibai“ pasiekiamas bibliotekininkams, mokytojams ir tėvams Lietuvoje.

 

Šis popierinis teatras pastaruoju metu populiarėja daugelyje pasaulio šalių.

 

Apie Kamišibai teatro magiją

 

Kamišibai yra veiksminga vaikų alfabetizacijos priemonė, moka juos pasakoti, piešti ir kurti pasakojimus, tačiau pagrindinis Kamišibai pasirodymų tikslas – tarp pasakotojo ir žiūrovų sukurti tam tikrą gilų ryšį ir pajautas. Teatro pasirodymai gali vykti tiek namuose, tiek bibliotekoje ar knygyne, taip pat ligoninėje, darželyje ar net lauke.

 

Kamišibai (iš japonų k. kami – popierius, shibai – teatras, vaidinimas, drama, pasirodymas) – iliustracijų, paveikslėlių teatras, pažodžiui – popieriaus teatras. Tai tradicinis japonų pasakojimo menas naudojant paveikslėlius, įdėtus į mažą plokščią medinę dėžutę su langeliu, kuri tarnauja kaip scena / ekranas. Ši dėžutė japoniškai vadinama butai. Kamišibai galima palyginti su keliaujančiu lėlių teatru, tik vietoje lėlių jame naudojami paveikslėliai.

 

Kartoninės lentelės su paveikslėliais pasakoja istoriją, o kiekviena lentelė pateikia vis kitą šio pasakojimo fragmentą. Antra jos pusė yra skirta tekstui ir sumažintam paveikslėliui. Auditorijos dėmesys sutelkiamas į langelį – ekraną, o skaitytojas / pasakotojas stovi šalia arba už jo ir skaito / pasakoja istoriją sklandžiai keisdamas lenteles. Atvėrus sceną, ją stabiliai laiko priekinės langinės. Kitoje pusėje yra ertmė, kad būtų galima skaityti kiekvienos lentelės antroje pusėje esantį tekstą. Teatriukas gali būti įkurdintas ant stalo, žiūrovų akių lygyje.

 

Kamišibai ištakos glūdi XII amžiuje, kai budistų šventyklų vienuoliai, naudodami vaizdinių istorijų ritinius, neraštingai publikai perteikdavo moralizuojančius pasakojimus. Po šimtmečių pertraukos kamišibai menas Japonijoje atgimė XX a. pradžioje. 1923 m. buvo sukurtas pirmasis kamišibai vaikams. Atsiradus garsiniam kinui, šio teatriuko pasirodymai tapo alternatyva nepasiturinčiai auditorijai ir kartu užsiėmimu bedarbiams artistams bei nebyliųjų filmų pasakotojams.

 

XX a. 4 dešimtmetyje prasidėjo auksinis kamišibai laikotarpis. Daugybė keliaujančių pasakotojų visoje Japonijoje pristatinėjo istorijas, pavyzdžiui, apie Auksinį šikšnosparnį (Ōgon Batto) ir panašius superherojus. Kadangi medinis teatriukas yra nedidelis, pasirodymui greitai galima jį išskleisti, o baigus – suskleisti. Jį taip pat nesunkiai galima gabentis dviračiu iš kaimo į kaimą, iš miestelio į miestelį.

 

Kamišibai sparčiai pradėjo nykti XX a. 6-ajame dešimtmetyje – jį išstūmė televizija, dienraščiai ir pirmieji komiksai. Iš šio meno yra atėję daugelis žinomų mangos (japoniškų komiksų) menininkų, tarp jų Shigeru Mizuki (1922–2015) ir Goseki Kojima (1928–2000). Tačiau šis menas Japonijos kultūroje vėl grįžo, be kitų, ir Tarptautinės kamišibai asociacijos Tokijuje – IKAJA (The International Kamishibai Association of Japan, Kamishibai Bunka no Kai) pastangomis. Ji buvo įkurta 2001 m. ir sėkmingai visame pasaulyje šviečia jauniausiuosius.

 

Vakarams XX a. 8-ajame dešimtmetyje kamišibai padėjo atrasti Édith Montelle, animatorė, bibliotekininkė, Šveicarijos leidyklos „Slatkine“ leidybos kolekcijos vadovė, o svarbiausia – pasakojimo meno populiarintoja. Daugelį metų ji moko bibliotekininkus ir mokytojus pasakojimo meno naudojant paveikslėlių teatrą kamišibai, jis sėkmingai gyvuoja Šveicarijoje. Pagrindinis pasirodymų tikslas – tarp pasakotojo ir žiūrovų sukurti tam tikrą gilų ryšį ir pajautas. Kamišibai pasirodymai gali vykti tiek namuose, tiek bibliotekoje ar knygyne, taip pat ligoninėje, darželyje ar net lauke. Vakaruose ši veiklos forma kaip mokymo priemonė dažniausiai naudojama vaikų darželiuose ir mokyklose.

 

Kamišibai yra veiksminga vaikų alfabetizacijos priemonė, taip pat mokant juos pasakoti, skaityti balsu, piešti ir kurti pasakojimus. Mažiesiems tai dažnai yra pirmasis susitikimas su teatro menu, kur jie gali dalyvauti ir kaip žiūrovai, ir kaip pasakotojai ar net autoriai. Mini spektakliai vysto vaizduotę, teikia pramogą ir moko. Kamišibai pasitelkia ir profesionalūs teatrai, jis jungiamas su tradiciniu ar šešėlių teatru. Šis popierinis teatriukas pastaruoju metu populiarėja daugelyje pasaulio šalių.

 

2019 m. pradžioje Mažojo princo fondas, toliau vykdydamas kampaniją „Visa Lietuva skaito vaikams“ ir skatindamas vaikus skaityti, pradėjo propaguoti šį pasakojimo būdą Lietuvos vaikų darželiuose, mokyklose ir bibliotekose. Kamišibai idėja taip pat pristatoma mokytojams, bibliotekininkams ir tėvams skirtuose seminaruose.

 

Kontaktas/užsakimai: Mažojo Princo fondas-Visa Lietuva skaito vaikams, Pylimo g.50, LT-01307 Vilnius, Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti. , tel. 861606445.

 

RP

 

© 2012. Visos teisės saugomos. Mažojo Princo fondas